Vienas prieš visus: baimes ir klaidas paversk savo stiprybėmis viešajame kalbėjime

Ne visi išdrįstame net akis į akį pasakyti viską, ką norime, su atitinkama jėga ir pasitikėjimu savimi. O kalbėti prieš auditoriją reikia dar daugiau drąsos. Pateikiame patarimus, kurie bus veiksmingi abiem atvejais ir padės efektyviai perduoti norimą žinutę ir jausti malonumą dalinantis tuo, kas jums svarbu.

  1. Sąmoningumas

Įsisąmoninkite savo nerimą, baimių priežastis, priimkite šiuos jausmus ir pasakykite sau, kad net ir jausdamas baimę vis tiek padarysite viską, kaip sugalvosite. Užsirašykite arba įvardykite sau, ko konkrečiai baiminatės: pasirodyti neautoritetingi? Pradėti mikčioti? Pamiršti, ką norite pasakyti?

Įvertinkite, kiek realu, kad jūsų baimės pasitvirtins: ar taip nutinka visada jums kalbant?

O tada atsakykite sau, ar tikrai nepakeltumėte, jei tai įvyktų. JUK DANGUS NESUGRIŪTŲ? Gal žmonės nepradėtų mažiau jūsų mėgti, jei vieną kitą kartą pasižiūrėsite į užrašus ar užsikirsite tardamas kokį nors žodį? Kaip jūs pats reaguotumėte, jei taip nutiktų kitam žmogui – juk nepultumėte jo smerkti? Tad kodėl esate toks griežtas sau?

Tokiu pavyzdžiu išanalizuokite savo baimes ir racionaliai nuraminkite nerimo mintis.

  1. Pasiruošimas

Kartais žmogus jaučia didelę baimę, nes kalbai yra mažai pasiruošęs arba išvis nepasiruošęs. Normalu, kai mokykloje paaugliai sako sau prieš viešojo kalbėjimo egzaminus: čia tik kalbėjimas, reikės ir pašnekėsiu. Tačiau aukšto lygio viešojo kalbėjimo ekspertų nuomone, kalbai reikia pradėti ruoštis iš anksto. Puikus pavyzdys „Apple“ kompanijos įkūrėjas Steve Jobs, kuris 10-ies minučių pranešimui paruošti skirdavo 200 valandų. Žinodami šį faktą, galime suprasti, kodėl viešojo kalbėjimo kritikai neturėdavo S. Jobsui pastabų. Išankstinis pasiruošimas kalbai ir praktika gali padėti pasiekti puikių rezultatų ir įkvėpti kitus.

Jums tikrai nebūtina ruoštis 200 valandų ir jaudintis, jei tiek daug laiko neskyrėte savo kalbai – jūs patys galite įvertinti, kiek laiko jums reikia, kad žinotumėte, ką darote.

  1. Esmės žinojimas

Viso ruošimosi metu ir prieš kalbėdami apgalvokite, ką iš viso norite pasakyti. Atsakykite sau: kodėl aš tą sakau? Kokią žinutę noriu perduoti? Kodėl tai turėtų būti įdomu ir svarbu klausytojams? Kam skiriu šią kalbą?

Grįžimas prie esmės padeda perkelti dėmesį nuo savęs ir nepagrįstų baimių ar galimos gėdos į pačią kalbą ir klausytojus, kas ir yra svarbiausia einant kalbėti viešai.

Be to, esmės žinojimas yra kur kas geriau už atmintinai išmoktą kalbą: pamiršus bent vieną sakinį, gali sugriūti visa jūsų kalba, nes būsite išmokęs viską nuosekliai ir nebegalėsite pratęsti minties, jei jus pertrauks klausytojas ar būsite išblaškytas išorinių trukdžių (tokiu atveju tikriausiai tektų mintyse pradėti kalbą nuo pradžių ir po minutės ar kelių nejaukios tylos tęsti savo jau nevykusį pasirodymą).

Todėl svarbiausia – suprasti, ką norie pasakytiatsiminti faktus, svarbiausius teiginius ir turėti keletą „atsarginių“ minčių, jei netyčia pamirštumėte vieną ar kitą argumentą ar idėją. Gerai suprasdamas savo temą ir žinodamas, ką norite pasakyti savo kalba, gebėsite pašnekėti savais žodžiais ir suprasite, kad nebūtina kalbos iškalti pažodžiui.

  1. Kalbos struktūra

Jei turite laiko ruošti kalbą, žinote, ką norite pasakyti ir galite numanyti kalbos trukmę, sudėliokite informaciją į paprastą trijų dalių struktūrą: pradžią, pabaigą ir pagrindinę dalį.

Svarbiausiai yra įspūdinga kalbos pradžia – ji turi sudominti klausytojus, nes nuo pirmųjų minučių (kartais net pirmųjų sekundžių) priklauso, ar mūsų toliau klausysis. Jei norite, kad jūsų įdėmiai klausytų, pačioje kalbos pradžioje pažadinkite klausytojų smalsumą. Tam galite pasitelkti daugybę priemonių. Pavyzdžiui, paaiškinti, kaip pagerės klausytojų gyvenimas, kai jie įgyvendins tai, ką jūs ketinate papasakoti. Arba galite pateikti intriguojantį faktą, kuris išjudins jų šiandien turimus įsitikinimus.

Pasvarstykite, koks įsimenamas sakinys tiktų kalbos pabaigai. Jame turi būti išreikštas kalbos tikslas. Kai kurie garsiausi kalbėtojai savo pasisakymus pradeda rašyti nuo paskutinių sakinių, nes juose – kalbos tikslas (pvz., pakeisti klausytojų nuomonę, ko nors išmokyti ar instruktuoti, galbūt paraginti veikti – tarkim, rūšiuoti buities atliekas arba nenaudoti chemikalų, skatinančių visuotinį atšilimą).

Pagrindinėje pasisakymo dalyje išdėstykite tris svarbiausius argumentus tokia eilės tvarka (vertinant iš klausytojo pozicijų!): pirmiausia antras pagal svarbumą argumentas, tuomet silpniausias ir pagaliau – stipriausias argumentas. Daugiau nereikia – nesvarbu, kokios trukmės kalbą rengiatės sakyti, po jos klausytojai išsineš vieną, daugiausiai tris, pagrindines žinutes. Ir tai, tik tuomet, jei jas visas pateiksite tikrai aiškiai ir įdomiai.

Nenuvertinkite ir eiliškumo, nes priimdamas girdimąją informaciją, žmogus geriausiai įsimena tai, kas pasakyta pabaigoje.

  1. Kalbėkite paprastai

Jei norite, kad auditorija jus suprastų, savo žinutę turite paaiškinti remdamasis klausytojų jau turimomis žiniomis. Dažnai pranešėjai, ypač savo srities profesionalai, užsimiršta ir kalboje naudoja žodžius, kurie nesuprantami auditorijai. Dar blogiau – kartais jie nepaaiškina idėjų, kuriomis remiasi, tuomet klausytojai lieka visiškai suglumę.

Nerizikuokite – jei norite pasakyti stulbinančią kalbą, būtinai prieš tai pasidalinkite ja su savo artimaisiais ir paklauskite jų, ar viskas buvo tikrai visiškai aišku. Jei ne, ieškokite metaforų, klausytojams žinomų pavyzdžių ir palyginimų, ar skirkite daugiau laiko paaiškinimams.

Pavyzdžiui, kai Steve Jobs norėjo perteikti auditorijai, koks plonas yra Macbook Air, vietoje skaičių ir milimetrų jis tiesiog ištraukė įrenginį iš voko. Nuostabi, vizuali, įsimintina metafora.

  1. Būkite vaizdingas

Geriau pateikite mažiau informacijos, skaičių ir faktų, bet pateikite vaizdingai, naudodamas įsimintinus būdvardžius – taip ir sudominsite, ir leisite pajusti, suprasti, ką norite pasakyti.

Nuo seniausių laikų bendruomenės savo išmintį iš kartos į kartą perduodavo istorijų pagalba – pasinaudokite šia patirtimi. Vaizdžiai nupasakoti įvykiai sužadina vaizduotę, intriguoja ir sužadina smalsumą, leidžia klausytojui išgyventi patirtas pamokas ir pateikia logiškus siužetus, kuriuos lengva įsiminti.

Be to, geras istorijas labai smagu ir labai lengva atpasakoti. Jei papasakosite įdomią, įkvepiančią, smagią istoriją, po jūsų pranešimo klausytojai ja mielai pasidalins su kitais. Taip užtikrinsite, kad jūsų žinutė pasieks dar daugiau žmonių.

  1. Kai reikia kalbėti ekspromtu

Naujos pažinties metu, sveikinant kolegą su gimtadieniu, argumentuotai atsakant į klausimą per darbo susitikimą – neretai tenka kalbėti improvizuojant. Tada nepadės patarimai apie pasiruošimą, repetavimą, baimių apmąstymą – reikia suktis čia ir dabar. Iš tikrųjų, jei žmogus sau kelia aukštus reikalavimus ir yra linkęs į perfekcionizmą, tai jam gali netgi pakišti koją. Toks kalbėtojas vengs situacijų, kuriose gali suklysti, o jį jas patekęs dažnai pyks ant savęs ir jaudinsis, kas kliudys jam kalbėti.

Taigi, prireikus kalbėti ekspromtu, tiesiog įkvėpkite oro, nusišypsokite ir ….pradėkite kalbėti. Priešingu atveju įsivelsite į vidinį dialogą ir kalba nebus sklandi. Įdomu tai, kad minčių greitis yra daug didesnis nei kalbėjimo. Tad kalbėdami kiek lėčiau, darydami pauzes, spėsite sugalvoti, kur link kreipti pasakojimą. Išgirdę klausimą, kurio nesuprantate, galite garsiai paaiškinti, kaip jūs jį suprantate, o tada – atsakyti.

  1. Ko reikėtų vengti…

Sakant bet kokią viešąją kalbą patariame nedaryti keletą „populiarių“ klaidų: neatsiprašinėkite suklydęs, nes taip tik parodysite nepasitikėjimą savimi ir sumažinsite susidomėjimą, nesimokykite kalbos atmintinai, nes jausite pernelyg didelę įtampą ir „užstrigęs“ nebegebėsite tęsti ir pakelkite akis nuo užrašų lapo: tekste vertėtų pasibraukti esminius žodžius, sakinius, pastraipas ir į juos karts nuo karto žvilgtelėti, tačiau jokiu būdu neskaityti visos informacijos. Klausytojas nori jūsų interpretacijų, minčių, istorijų, nori stebėti Jūsų pasitikinčias akis.

Repetuodami įsitikinkite, ar kalbate ne per daug monotoniškai – sakant kalbą svarbu laiku ir vietoje daryti pauzes, jog kalba nebūtų monotoniška ir taip įgytų didesnį poveikį auditorijai. Ir pamėginkite būti sąmoningi ir nevartoti kalbos šiukšlių (pvz.: ta prasme, aaa, nežinau ir kt.)

Autorius: Kristina Pališkytė

0 komentarų

Palikite savo komentarą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Jauskitės laisvai išsakydami savo nuomonę!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *